Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (9)

Atsiliepimai  (64669)

Redakcija

Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

ALBINAS TINDŽIULIS-DĖDĖ: „NIEKADA SU LIETUVOS PRIEŠAIS NESITARSIU“

Raimonda MIKUČIONYTĖ, Nomeda SIMĖNIENĖ

2017−06−20

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Albinas Tindžiulis 1948 m. Sypsalėje.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo
Kupiškio rajono Alizavos ir Salamiesčio apylinkėse gausu pasipriešinimo sovietinei okupacijai įvykių. Čia veikė Dariaus ir Girėno rinktinės partizanų junginio vadas, buvęs Lietuvos karo aviacijos viršininko brigados generolo Antano Gustaičio adjutantas, aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis. Šis žmogus buvo autoritetas tarp vietinių gyventojų ir bendražygių. Jo slėptuvėje lankėsi Antanas Starkus-Montė iš Šimonių girios, su juo palaikė ryšį Alizavos, Kupreliškio partizanai.

Iš A. Tindžiulio-Dėdės biografijos

Albinas Tindžiulis gimė 1910 metų rugsėjo 11 d. Pandėlio valsčiaus Gineišių kaime, Petro ir Petronėlės Tindžiulių šeimoje. Be Albino, šeimoje dar buvo trys broliai – Romas, Pranas ir Vladas, bei seserys – Kazimiera ir Bronė. Per Pirmąjį pasaulinį karą mažasis Albinukas bėgiodamas po laukus matė padangėje skraidančius keistus aparatus, kurie jį sužavėjo. Gal tada jis ir užsidegė meile lėktuvams? Guvus berniukas baigė Skapiškio pradinę mokyklą, vėliau Rokiškio gimnaziją. 1933 metais Albino vaikiškos svajonės išsipildė – kartu su kitais būsimais lakūnais baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento (PLP) karo mokyklą.

1933 metų rugsėjo 15 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Po to jį paskyrė į tarnybą 4-ajame pėstininkų pulke. 1934 m. jaunesnysis leitenantas Albinas Tindžiulis ir keletas jaunų karininkų iš kitų pulkų buvo atrinkti mokslui į Karo aviacijos mokyklą, karininkų klasę. Dar besimokydamas karo mokykloje ir vėliau jau karininkas Albinas Tindžiulis, gaudamas 500 litų algą, kiekvieną vasarą nesibodėjo dviračiu iš Kauno atvažiuoti į gimtinę.
1935 m. spalio 15 d. A. Tindžiulis baigė Karo aviacijos mokyklos karininkų klasės kursą ir buvo paskirtas į tarnybą 4-ojoje oro eskadrilėje. 1936 m. gegužės 1 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis, o 1939 m. gruodį – kapitono laipsnis. Nuo tada A. Tindžiulis paskirtas Lietuvos karo aviacijos viršininko Antano Gustaičio adjutantu.

Grįžo į Lietuvą

Einantį šias pareigas A. Tindžiulį užklupo pirma sovietų okupacija. Dimisijos pulkininkas leitenantas A. Navaitis savo straipsnio „Karo aviacijos paskutinieji metai ir vadinamoji „Tautinė eskadrilė“ mini, jog kapitonas A. Tindžiulis 1940 m. spalio 1 d. dar buvo įrašytas į karo aviacijos štabo sąrašus ir vykdė 1-ojo skyriaus viršininko pareigas. Šį teiginį patvirtino ir pas jo giminaičius rasti dokumentai. Kai okupantai pradėjo Lietuvos kariuomenės naikinimą, kapitonas A. Tindžiulis su savo viršininku gen. A. Gustaičiu sumanė pasitraukti į Vakarus.

Pasak to meto įvykių liudininkų, 1941 m. pradžioje, A. Tindžiuliui, prisidengus repatriantais, pavyko pasitraukti į Vokietiją. Kapitonas padėjo išsikraustyti vienai aviacijos pulkininko šeimai. Sukrovus į vagoną baldus, pats tarp jų pasislėpė ir slapta išvažiavo į Vokietiją. Deja, ten, nors ir gerai mokėjęs vokiečių kalbą, A. Tindžiulis nepritapo. Per karą jis sugrįžo į Tėvynę ir pradėjo Kaune studijuoti žurnalistiką. Apie 1943 metus apsigyveno pas savo seserį Bronę Viksvienę Žiliuose.

Priartėjus frontui ir artėjant sovietinei kariuomenei, buvo aišku, kad netrukus Lietuva vėl bus okupuota. Žmonėms sukrutus trauktis tolyn nuo fronto, o rusams pasirodžius Kupiškyje, prie kitų žmonių prisijungė ir A. Tindžiulis. Amžininkas ir bendražygis Petras Tūra prisimena: „Per naktį traukėme Pasvalio link. Dienoti apsistojome netoli Pasvalio pas ūkininkus. Pasvalyje dar buvo vokiečių dalinys. Su kapitonu A. Tindžiuliu nuvažiavom pas vokiečius. Tie vokiečiai nieko nepasakė, ką norit, tą darykite. Grįžtant atgal A. Tindžiulis ir sako: „Manęs netraukia važiuoti toliau, aš tikriausiai grįšiu. Jau kartą buvau pas vokiečius. Man ten nepatiko.“ Grįžom pas savus. Kapitonas A. Tindžiulis tą pasakė kitiems. Tai ir kiti sutiko grįžti. Gal dešimt tokių atsirado. Nutarėme grįžti partizanauti. Kapitonas Albinas Tindžiulis, aš, Antanas Bielskis, vargonininkas Barzdinis, Romas Rasimavičius, Jonas Devainis, Vitalijus Paliulis ir du broliai Petroniai. Visi dviračiais važiuoti per naktį atsidūrėm Urnėniškio kaime.“

Sutiko vadovauti

Frontui nuslinkus į Vakarus, apylinkėse pradėjo šeimininkauti MVD kariuomenė. Enkavėdistai terorizavo žmones, o jaunus vyrus gaudė į Raudonąją armiją. Okupacinė kariuomenė NKVD vadovybės nurodymu pradėjo kurti stribų būrius.

Salamiesčio apylinkėse 1944 metų pabaigoje telkėsi partizanų būrys, kuris stovyklaudavo girelėje šalia Bakšėnų kaimo arba Sypsalės miškelyje. Kraštiečių liudijimu, vyrai iš aplinkinių Žilių, Bakšėnų, Bartašiškių, Tuitų ir Buožių kaimų, susibūrę 1945 metų pradžioje, pasikvietė Likalaukių, Astravų kaimų partizanus. Susidarė 50–60 kovotojų būrys. Partizanams vadovauti buvo pakviestas aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis, kuris tuo metu slapstėsi pas seserį Žilių kaime. Kapitonas matė, kad į kovą veržiasi žalias nepatyręs kaimo jaunimas, kuriam labai trūksta karinio pasirengimo, tad prisiėmė jam patikėtas naujas pareigas ir atsakomybę. Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu būrį suskirstė į keturis skyrius, kuriems vadovavo P. Devainis, A. Užubalis, A. Laužikas ir K. Bielskis. Kapitonas pasirinko Dėdės slapyvardį. Partizano sūnėnas Rimvydas Tindžiulis taip aiškina, kodėl A. Tindžiulis pasirinko šį slapyvardį: „Dėdė Albinas labai mylėjo mane. Kartais pagalvoju, kad gal jo meilė, atidumas man, vėliau išėjus partizanauti, paskatino pasirinkti Dėdės slapyvardį.“

Vado pavaduotoju išrinko K. Eidikonį-Dėdytę. Būrys veikė iki 1945 metų vasaros vidurio. Vėliau A. Tindžiulio-Dėdės nurodymu vyrai išsiskirstė, nes taip buvo patogiau slapstytis.
Į būrį partizanai susitelkdavo tik esant reikalui. Dažniausiai jie slapstėsi pasiskirstę mažais būreliais. Kapitonas A. Tindžiulis-Dėdė sakydavo, kad dideliam būriui išsilaikyti reikia daug maisto.

Griežtas, bet teisingas

Skaitant prisiminimus apie A. Tindžiulį-Dėdę matyti, kad jis buvo jautrus, protingas, mokėjęs išlikti ramus, bet griežtas vadas. Per kovines situacijas gebėjo pasielgti tikslingai, smerkė ir draudė betiksles žudynes. Buvo išsimokslinęs, gerai mokėjo vokiečių, bulgarų, anglų kalbas. Iš Kauno buvo parsivežęs rašomąją mašinėlę, klausydavo radijo, rašydavo pranešimus, kuriuos platindavo per ryšininkus.
Buvo įžvalgus ir greitai perprasdavo klastą. Antašavos apylinkėse, pasirodžius NKVD gaujai, apsimetusiai „vokiečiais“, suabejojo jų patikimumu ir kontaktų atsisakė, taip išgelbėdamas savo ir kitų bendražygių gyvybes.

Savo prisiminimuose Alfonsas Skukauskas iš Likalaukių kaimo, Kupiškio rajono, pasakoja: „A. Tindžiulis-Dėdė – puikus vyras buvo. Žiūrėjo teisybės. Atsimenu, nuo pat pradžių, kai girelėje prie Bakšėnų kaimo susirinkom, mokino partizaninės kovos taktikos. Neišsiprovokuoti, nelįsti kur nereikia, nešaudyti be reikalo... Dėdė dėl šito buvo labai griežtas, bet ir įžvalgus. Jis ir apsimetėlių „vokiečių“ nesidavė išprovokuojamas. Sužinojom, kad nuo Skapiškio miškais patraukė keli šimtai žmonių, ginkluoti vokiškais ginklais, atseit iš apsupimo nuo Liepojos prasimušę vokiečiai. Dienomis jie nesirodydavo, o tik naktimis vaikščiojo po kaimus ir aiškino visiems, kad nori susitikti su Lietuvos partizanų vadais. Apsistojo jie Zasinyčių girelėje, netoli kapitono A. Tindžiulio-Dėdės būrio, kuris veikė prie Salamiesčio. Tada Tindžiulis išvedė saviškius į Bikonių miškelį, vadinamąją Užukapę. Buvo vasaros sėja. Tiems, kurie turi namuose slėptuves, Tindžiulis patarė pasislėpti jose, kad didesnė grupė partizanų nesusidurtų su tais „vokiečiais“. Supratau, kad kapitonas čia įžiūrėjo NKVD klastą ir norėjo išsaugot kuo daugiau savųjų. Tie „vokiečiai“ naktimis važinėdavo po kaimus reikalaudami maisto, kalbėdavo vokiškai, bet žmonės girdėjo ir rusiškai kalbant. Kapitonas iš kaimų grįžtantiems sumanė paspęsti pasalas. Norėjo išaiškinti ir demaskuoti šituos ,,vokiečius“. Per naktį buvo sugauti tokie keturi „bermontininkai“. Tarp jų iš tikro buvo buvęs vokiečių vermachto kapitonas, o kiti – irgi karininkai, tik žemesnio rango. A. Tindžiulis-Dėdė labai greitai juos ištardė, jo įtarimas pasitvirtino. Tai buvo įvairių padugnių, kriminalinių nusikaltėlių gauja, kuri siekė kokiais nors būdais įgyti partizanų pasitikėjimą, o paskui sunaikinti jų vadus. Dalinys buvo suformuotas su NKVD palaiminimu – kitaip sakant – provokatorių gauja.“

Kapitono griežtą būdą atskleidžia ir iš Bakšėnų kaimo kilęs Petras Tūra, kuris prisimena atsitikimą, kai Alfonsas Rasimavičius ir Antanas Petronis iš Žilių kaimo ir dar vienas vyras Suvainiuose „pašokdino“ kažkokią merginą: „Apie tai sužinojo kapitonas ir prie visų ėmė nusikaltusius „į nagą“. Vyrai jau manė, kad sušaudys. Griežtas buvo kapitonas ir tam, kas pasigers ar be reikalo pašaudys. Tačiau jis turėjo begalinę kantrybę ir buvo šaltakraujis.“

Daug metų Stuburų vienkiemyje gyvenusi Emilija Savickaitė-Valeckienė, buvusi partizanų ryšininkė, pasakojo: „Turėjau iš partizanų gautą pažymėjimą, ten buvo užrašytas mano slapyvardis Vijūnė. Užkasiau į žemę, kad niekas nerastų, o vėliau jau neberadau visai. Salamiestyje tuo metu klebonavo Grigaliūnas. Ateidavo pas mus prieš pat Velykas partizanai. Aš nueidavau į kleboniją, susitardavau su klebonu, tada vakare klebonas juos priimdavo bažnyčioje. Į bažnyčią turėdavo eiti be ginklų, ginklus palikdavo pas mus. Visi turėjo rožinius, eidami į bažnyčią iš mūsų susirinkdavo visas maldaknyges ir nešdavosi, mes laukdavom jų sugrįžtančių. Dėdė-Albinas Tindžiulis juos labai griežtai laikė. Jį visi vadino kapitonu, o Dėdė buvo tik slapyvardis. Buvo prastai apsirengęs, kailiniai sulopyti, labai paprastas, nuoširdus žmogus, bet griežtas. Jo būrio vyrai „suspausti“ buvo. Kartą atsivarė pas mus partizaną Cvinklį be kepurės, ant slenksčio pasodino, na, ir ėmė jį bart kapitonas: „Paplavūnai tu! Paplavūnai! Žiūrėk, kad man pasitaisytum! Be mano žinios nė žingsnio!“ Ir virtuvės grindimis jam pasiuntė pistoletą. Jis jį pasiėmė nuo grindų ir įsidėjo į kišenę.“

Priešus perprasdavo

Buvęs kovotojas A. Skukauskas prisimena ir tokį atsitikimą: „Kapitono A. Tindžiulio-Dėdės būryje buvo 54 žmonės.“
„Būrys Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu suskirstytas į keturis skyrius po 14 žmonių. Būrys susirinko Bakšėnuose prie pat girelės į tuščią vienkiemį. A. Tindžiulis-Dėdė dar turėjo namelį krūmuose prie Pyvesos Bakšėnų kaime ties Rasimavičiaus sodyba. Apie jo slėptuvę žinojo tik Rasimavičiaus Janina. Per ją ir ryšį palaikydavom. Bažnyčioje susitikdavome. Ką reikia, perduodavo Janina, mergaitė, labai daug jam dirbo. Kapitonas klausydavosi užsienio radijo ir sudarydavo savaitės politines apžvalgas. Jis perduodavo J. Rasimavičiūtei, o ji man. Mes tuos lapelius platinome... Teko lydėti A. Tindžiulį-Dėdę į susitikimą su „Lietuvos diplomatu“ Panevėžyje. Pavardės nežinau. Niekas nesakė ir nereikėjo žinoti. Kapitonas turėjo dokumentus pasidaręs, paso nuotraukoje tik su ūsais nusifotografavęs. Dieną prieš nusiskuto barzdą. Visą dieną gulėjo rugiuose prieš saulę, kad veidas įdegtų. Į Panevėžį nuvažiavom dviračiais. Susitikimas vyko Pušaloto gatvės bute. Iš pradžių tas „diplomatas“ sako: „Čia pašalinis žmogus.“ Kapitonas sako: „Ne, čia patikimas žmogus, jis turi viską girdėti. Tegul klauso.“ Tas „diplomatas“ jam siūlė išvažiuoti į užsienį, žadėjo dokumentus sutvarkyti. Kapitonas nesutiko: „Ne, aš reikalingas Šiaurės Lietuvai, kol esu čia, Kupiškyje, Biržų krašte tvarka yra. Aš čia reikalingas, kad žudynių nebūtų.“ Logiškai mąstant, tas „diplomatas“ buvo ne kas kitas, kaip MGB agentas Juozas Markulis-Erelis arba jo patikėtinis. Matyt, ir A. Tindžiulis-Dėdė jį perprato, todėl nesutiko važiuoti į „užsienį.“
A. Skukausko nuomone, jei A. Tindžiulis-Dėdė būtų sutikęs, jis būtų „nuvažiavęs“ į saugumiečių kamerą.

Pasak bendražygio A. Skukausko, kapitonas A. Tindžiulis-Dėdė partizanams davė labai daug: „Jis ne tik mokė sudėtingo partizaninio karo meno, bet ir dėjo visas pastangas, kad išsaugotų mūsų gyvybes. Buvo labai judrus, per apmokymus, nors ir mažo ūgio būdamas, sugebėdavo ant menčių paguldyti net pačius stambiausius. Kaip supratau, kapitonas Tindžiulis ne tik prieš rusus okupantus buvo atkakliai nusistatęs, bet ir prieš vokiečius. Jis sakydavo, kad mums nei tie, nei anie draugai.“

Sprogmuo nesuveikė

Partizanų būrio vadas A. Tindžiulis-Dėdė žuvo 1949 metų vasario 2 dieną bunkeryje Ožkinių kaime (netoli nuo kelio Kupiškis–Antašava).
Iš partizanų rėmėjos Janinos Rasimavičiūtės-Januševičienės prisiminimų apie savo krašto partizano Albino Tindžiulio-Dėdės žūtį: „Paskutiniais metais žmones labai varė į kolūkius. Ir iš partizanų mūsų krašte buvo belikę tik Devainis ir Tindžiulis. Partizanai sumanė žiemai krūmynuose pasidaryti mažą apšildomą namuką, kad nereikėtų glaustis pas žmones namuose. Svarbiausia buvo peržiemoti, o vasarą jau lengviau. Bet taip ir neteko jiems tame namuke peržiemoti. Vieną vakarą Devainiukas atėjo pas mus pavakarieniauti ir pataikė tiesiai ant stribų. Bėgo. Bėgo ir Tindžiulis. A. Tindžiulį vijosi iki Likalaukių, bet nei pagavo, nei sužeidė. Pasislėpė jis pas rėmėją Alfonsą Skukauską, kuris jį po kiek laiko nuvežė iki bunkerio. Bet ir tame bunkeryje nebeilgai prabuvo. Vėliau persikėlė dar į kitą bunkerį, įrengtą sodyboje. Alfonso Skukausko seserys iš Likalaukių pasakojo, kad toje sodyboje, kur buvo Tindžiulio bunkeris, gyveno iš Rusijos atvežta, kaip mes vadindavome, biežancė. Tai ji, ko gero, išgirdo, kad ten slepiasi žmogus, ir išdavė.“

Partizanų rėmėja J. Rasimavičiūtė-Januševičienė prisimena, kad kai rusai apsupo bunkerį, A. Tindžiulis-Dėdė turėjo kažką panašaus į bombą, su kuria norėjo susisprogdinti, bet ji nesuveikė: „Tada A. Tindžiulis-Dėdė iškėlė rankas, bet į jį vis tiek šovė. Vėliau, būdama Kupiškyje, visai atsitiktinai mačiau jį nušautą. Buvau Kupiškyje ir pirkau sviestą, tai mane sulaikė milicija. Ilgai ten manęs nelaikė, bet prieš paleisdami nuvedė į tvartuką, kur gulėjo penki nušauti vyrai. A. Tindžiulis-Dėdė gulėjo ant viršaus. Dar paklausė, ar pažįstu. Atsakiau, kad nepažįstu nė vieno. Taip juos ir užkasė kažkur prie Kupiškio...“
Pasak ano meto liudininkų, išdavikė Elzbietytė tuoj buvo išguita iš kaimo ir po kurio laiko dingo iš šių kraštų.

A. Tindžiulio-Dėdės mirtis pagreitino likusių gyvų partizanų ir jiems prijaučiančių žmonių areštus. Netrukus buvo suimti ir abu jo ryšininkai – Janina Rasimavičiūtė ir Alfonsas Skukauskas.
A. Tindžiulio-Dėdės žūtis buvo didelė Šiaurės Lietuvos partizaninio judėjimo netektis.

Pranašingas sapnas

Partizaninio karo memuaristinėje literatūroje retkarčiais sušmėžuoja epizodai, kuriuose pasakojama apie sapnus, išpranašavusius paties sapnuotojo arba jo artimųjų mirtį.
Kiek gausesnėje, tačiau vis tiek palyginti nedidelėje sapnų pasakojimų dalyje mirtį pranašauja ne kokie nors alegoriniai vaizdiniai, o susidūrimas su aiškiai atpažįstamais ir įvardijamais kasdieniais priešais. Deja, būsimo susidūrimo su jais pasekmės sapnavusiajam ne visada iki galo aiškios.

Yra užrašyta, kad 1949 metų vasario 2 dienos rytą partizanų būrio vadas Albinas Tindžiulis-Dėdė jį slėpusiems žmonėms ištarė: „Šiąnakt sapnavau skrebus. Tikriausiai teks su jais susitikti...“
Tą patį rytą partizanas buvo nužudytas.

Mokėjo fotografuoti

Lietuvos kraštotyrininko Romo Kauniečio užrašytuose prisiminimuose apie fotografavusius partizanus yra toks prisiminimas, kuris atskleidžia ir partizano A. Tindžiulio-Dėdės pomėgį: „Kupiškio rajono Salamiesčio apylinkių, arba dar kitaip vadinamo „salamiestėnų“, partizanų būrio vadas, buvęs Lietuvos aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė, kilęs iš Gineišių kaimo, Pandėlio apylinkės, buvo didelis mėgėjas fotografuoti, dar nepriklausomoje Lietuvoje įsigijęs tuo metu gana brangų siaurajuostį fotoaparatą „Leica“. Jis daug prifotografavęs savo tarnybos draugų, artimųjų, padaręs daug nuotraukų. Tačiau jau okupuotoje Lietuvoje, būdamas partizanu, fotografavimo visai atsisakė ir kitiems griežtai draudė fotografuotis iki pat savo žūties 1949 metais. Nuotrauką jis laikė vienu iš pavojingiausių dokumentų, nustatančių ir įrodančių partizano, ryšininko ar šiaip partizanams artimo žmogaus tapatybę.“

„Tik pora jo partizanavimo laikų nuotraukų yra išlikę, ir tai fotografuota kito partizano su plačiajuoste kamera. A. Tindžiulio-Dėdės „Leicą“, kaip dėdės relikviją, išsaugojo jo sūnėnas Rimvydas Tindžiulis, gyvenantis Pandėlio apylinkėje, Gineišių kaime.“ Gimtuosiuose A. Tindžiulio-Dėdės namuose ir šiandien gyvena jo krikštasūnis Rimvydas su šeima. Čia išlikęs ir išsaugotas beveik nepasikeitęs kambarys, saugomi asmeniniai A. Tindžiulio-Dėdės daiktai: lūpinė armonikėlė, fortepijonas, fotoaparatas, rašomoji mašinėlė, žemėlapiai, odinė striukė, atvirukų rinkinys. Į Tindžiulių vienkiemį mėgsta užsukti Lietuvos istorija besidomintys žmonės.

Partizanų atminimui

Kupiškio etnografijos muziejus parengė projektą ir kartu su VšĮ Kupiškio televizijos ir informacijos centru (direktorius Povilas Vireliūnas) 2015 metais sukūrė videofilmą „Aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė“ (rež. Vilija Morkūnaitė).

2016 metų spalio 15 d. Kupiškio rajono Stuburų kaimo laukuose atidengtas paminklas „Lietuvai ir žuvusiems partizanams“, skirtas S. Dariaus ir S. Girėno rinktinės partizanams atminti. Paminklui didžiulį riedulį ir žemę jo statydinimui dovanojo Aleksandras Vilutis. Paminklo iniciatoriai ir statytojai – Vilniaus kupiškėnų klubo nariai, daktaras Gediminas Kaluina, architektas ir paminklo autorius Žybartas Simonaitis ir inžinierius Rimantas Skaistis.

Atminimo skyde įrašytos S. Dariaus ir S. Girėno rinktinės partizanų junginio vado kapitono Antano Tindžiulio-Dėdės, būrių ir grupių vadų ir partizanų, daugiau kaip šimto žmonių, pavardės. Per atidarymą jas skaitė inžinierius R. Skaistis, varpo dūžiais pagerbė gydytojas G. Kaluina.

„Tautai nėra lengva per kelis dešimtmečius praradus didžiąją dalį žmonių, kurie buvo sąmoningiausi, versliausi, labiausiai išsilavinę, socialiai aktyvūs, vėl prisikelti. Tik žmogus, prisimenantis savo praeitį, gali kurti prasmingą, gražią ir kilnią krašto ateitį“, – per paminklo šventinimo iškilmes sakė kunigas Rimantas Gudelis.

Straipsnyje naudotasi Violetos Aleknienės, Vidmanto
Jankausko ir Romo Kauniečio istorine medžiaga.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Jaunė, Jaunius, Jaunutė, Jaunutis, Mingauda, Mingaudas, Viltautas, Viltautė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt