Kupiškėnų mintys

2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija

Skelbimai  (9)

Atsiliepimai  (64669)

Redakcija

Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

FOTOGRAFIJOSE – NEMARIOS TREMTINIŲ GYVENIMO AKIMIRKOS

Audinga SATKŪNAITĖ

2017−06−20

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Garbaus amžiaus mažeikiškis Vincas Ramanauskas nuo vaikystės mėgo dainuoti. Jis kartu su sūnumi Vytautu (dešinėje) susirinkusiems žmonėms skyrė kelias dainas apie tremtį.
Autorės nuotrauka
Birželio 14 d. Kupiškyje svečiavosi garbaus amžiaus fotografas Vincas Ramanauskas, kuris savo akimis matė vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos įvykių – masinius trėmimus į Sovietų sąjungos šiaurę. Gyvendamas Sibiro platybėse jis per kasdienybę žingsniavo su fotoaparatu rankose, todėl galėjo įamžinti tautiečių būtį tremtyje. Šiuos unikalius kadrus kupiškėnai gali pamatyti Kultūros centre surengtoje parodoje „Tremties akimirkos. 1955–1958 m.“.

Kitoks tremtinys

V. Ramanausko gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad tikros tremties jis išvengė. Mažeikiškio tėveliai į Krasnojarsko sritį, Tiuchteto rajono Borovoj kaimą, buvo ištremti 1949 metų kovo mėnesį. Apie trėmimą sužinota iš anksto, nes naktį buvo suiminėjami žmonės. Tuomet dar aštuoniolikmetis V. Ramanauskas pabėgo, nes šeimoje buvo nutarta, kad pirmagimis liks Lietuvoje, slapstysis ir siuntiniais rems į tremtį išvežtus savo tėvelius, brolį ir seserį. Rankų paauglys nenuleido ir drąsiai kabinosi į gyvenimą: dirbo Akmenės mašinų ir traktorių stotyje, po kiek laiko kibo į mokslus mechanizacijos mokykloje.

1949 m. tremtinės Monikos Ramanauskienės portretas. Borovoj, Tiuchteto r.,
 Krasnojarsko kr.
Vinco Ramanausko  nuotrauka
Lemtingi buvo metai, kai vyrą pakvietė tarnauti į Sovietų sąjungos armiją. Būtent čia jis žengė pirmus žingsnius fotografijos link, nors valdžia fotoaparato nusipirkti neleido.

Vis dėlto kraujo šauksmas buvo neįveikiamas, todėl po trejus metus trukusios tarnybos kariuomenėje V. Ramanauskas savo noru išvyko pas ištremtą šeimą į Krasnojarsko kraštą. Per kelionę vyras susipažino ir išsikalbėjo su rusu, kuris pasiūlė atvažiuoti į Nazarovą, jeigu nepatiksią pas tėvus. Pabuvęs su savaisiais, po kurio laiko jis su dviem draugais išvyko į Nazarovą. Gyvendamas šiame mieste jis į fotografiją nėrė stačia galva.

„Sibire vaizdas buvo labai liūdnas. Manau, kad tai atsispindi ir mano nuotraukose. Fotografuoti labai mėgau, fiksuodavau draugus, pažįstamus, jų aplinką. Sunkiai sekėsi fotografuoti žmones, nes esu lėtos reakcijos“, – kalbėjo 86 metų V. Ramanauskas.

Jis pasakojo, kad Nazarove anuomet gyveno nemažai lietuvių, tarp jų rado ir gyvenimo draugę, su kuria kartu beveik šešiasdešimt metų. Į Lietuvą vyras su žmona Angele 1959 metais grįžo ne dviese, o ant rankų glausdami dukrą. V. Ramanauskas su šeima pirmiausiai apsigyveno Šilalės rajone, Kvėdarnoje, o vėliau – Mažeikiuose, kur gyvena 45 metus.

Svarbiausia – žmogus

Svetimoje šalyje pirmiausia į V. Ramanausko rankas pateko fotoaparatas „Liubitel“, vėliau – „Maskva 2“ bei „Zorkij 4“, su kuriais padaryti kadrai yra tapę ne vienos parodos eksponatais. Prieš šešis dešimtmečius vyras nepailsdamas fiksavo Sibiro krašte gyvenančius žmones, jų kasdienybę: darbus ir šventes. Jis tarsi nujautė, kad vieną dieną pro fotoobjektyvą matytas tautiečių gyvenimo akimirkas tremtyje reikės paliudyti ateitiems kartoms. Kupiškio kultūros centre atidarytos parodos „Tremties akimirkos. 1955–1958 m.“ nuotraukas V. Ramanauskas užfiksavo trijose Sibiro vietovėse. Šiose nuotraukose gyvenimo tėkmė iš Krasnojarsko krašto, Tiuchteto rajono Borovoj kaimo, kur 1949 metais kovą buvo ištremti mažeikiškio tėvai, iš Nazarovo rajono Beloruskij kaimo, kur nuo 1951 metų vargo jo uošviai, o daugiausia iš Nazarovo miesto, kur po Stalino mirties būrėsi tremtiniai, siekiantys gerinti savo gyvenimą prieš grįždami į Lietuvą. Tremtyje padaryta daugiau kaip tūkstantis kadrų, o negatyvus ilgus dešimtmečius saugojo senos spintelės stalčius.

„Nesitikėjau, kad kada nors mano nuotraukos kabės parodoje ir atgims po šešiasdešimties metų. Už tai labiausiai esu dėkingas savo sūnui“, – susigraudinęs kalbėjo V. Ramanauskas.

Mažeikiškis mena, kad pirmos juostos buvo išryškintos lėkštėje, asistentui gretimame kambaryje fiksuojant laiką, nes kitokio būdo tuomet nebūta. Garbaus amžiaus V. Ramanauskas iki šiol domisi fotografija, tačiau fotoaparato į rankas jau nebeima.
Pirmą kartą užmarštyje ir dulkėse paskendę tremties kadrai buvo ištraukti Atgimimo laikais, kai Mažeikių muziejuje surengta pirma rajono tremties fotografų paroda. Pernai toje pačioje vietoje buvo surengta personalinė V. Ramanausko paroda „Sibiras–Žemaitija“. Tremčiai skirtos nuotraukos yra eksponuojamos Genocido aukų muziejuje.

Dvejopas tremties vertinimas

Į Kupiškį garbaus amžiaus fotografą atlydėjo jo sūnus, istorikas ir muziejininkas Vytautas Ramanauskas. Jis tvirtino, kad apie tremtį galima kalbėti labai liūdnai, bet reikia įžvelgti ir šviesiąją pusę.
„Ar fotografijose matote liūdnus veidus? Taip, šie žmonės patyrė daug gyvenimo skaudulių: badą, išsiskyrimą su namais, mirtį ir kitus dalykus. Jie matė daug vargo, tačiau jų akys blizga“, – mąsliai kalbėjo istorikas.

Jis didele pergale vadina tai, kad nemažai lietuvių vis dėlto turėjo galimybę ir pasirinko grįžti į Lietuvą, nors ir nežinodami, kas jų laukia gimtojoje žemėje.
„Kai mano seneliai grįžo į savo namus, juose rado svetimus žmones. Jie labai norėjo pernakvoti savo namuose. Nauji šeimininkai kiek pasispyrioję sutiko juos priimti vienai nakčiai. Atrodo, savo rankomis žmonės surentė savo trobelę, o paliko visai svetimi“, – prisiminė Vytautas Ramanauskas.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?

 
 
 
 
 

 

Vardadieniai

Jaunė, Jaunius, Jaunutė, Jaunutis, Mingauda, Mingaudas, Viltautas, Viltautė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt