Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

VĖJO MALŪNŲ MIESTO IDĖJOS PAIEŠKOS

Banguolė ALEKNIENĖ

2012−07−26 2

Sukam galvas, kuo mūsų rajonas ar miestas galėtų nustebinti turistus, ką reikėtų daryti, kad kuo daugiau jų čia atvyktų pasmalsauti. Bevaikščiojant po miestą ir besidairant aplink kilo mintis pasvarstyti, ar negalėtų būti Kupiškis senovinių malūnų miestas. Nereikėtų dirbtinai jų statyti plikoje vietoje. Juk šiuo metu iš Kupiškio peizažo dar neišnyko net trys unikalūs paveldo objektai – akmeniniai vėjo malūnai. Tiesa, jau besparniai, samanomis, žole beužaugą – tikros šikšnosparnių buveinės.
Pasklaidę Kupiškio viešojoje bibliotekoje saugomus kraštotyrinius archyvus galime sužinoti, kad Kupiškyje buvo maždaug keturi vėjo malūnai, du gariniai malūnai ir vienas vandens malūnas.

Unikaliausią reikia gelbėti

Iki šių dienų išliko tik trys vėjo malūnai. Iš jų seniausias – Nochemo Šmito malūnas, statytas 1880 m. Šį malūną iš dvarininko Minkevičiaus nusipirko Konelis, N. Šmito tėvas. Šis malūnas iš vėjinio buvo pertvarkytas į garinį ir teikė elektrą Kupiškiui ir jo apylinkėms. Čia buvo ir vilnų karšykla bei milo vėlykla. Malūno įranga buvo atvežta iš Anglijos, Švedijos ir Vokietijos. Jame būdavo sumalama 350-370 t grūdų, gaminamos kruopos, įvairūs miltai. Po Antrojo pasaulinio karo šio malūno direktoriumi yra buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Jonas Černius. 1949 m. malūnas buvo nacionalizuotas.

Šiuo metu Šmito malūnas yra atsidūręs Kupiškio r. savivaldybės priešgaisrinės tarnybos kaimynystėje ir seniai nebeveikia. Šios tarnybos vadovas Algirdas Bočiulis leido žvilgterėti į šio malūno vidų. Vaizdelis atsivėrė tikrai ne koks. Buvo matyti, kad lyjant per nubyrėjusį tinką vanduo skverbiasi į vidų. Baugiai atrodė nuo drėgmės pajuodavę mediniai balkiai, ko gero, jau pradėję trūnyti. Akivaizdu, kad šiam paveldo objektui reikia skubios pagalbos ir tikro šeimininko rankos.
„Mes tik esame savotiški sargai. Neturime teisės kištis į šį valstybės saugomą paveldo objektą. Manau, kad švietėjiškai veiklai, turizmui Šmito malūną tikrai būtų galima panaudoti. Juk čia yra išlikusi visa malūno įranga – girnos, valcai ir kt.“, - kalbėjo A. Bočiulis.

Atgaivinimo planų neatsisako

Atgimimo g. išlikęs Petro Bočiulio malūnas buvo pradėtas statyti 1900 m. ir baigtas 1904 m. Jo steigėjas buvo Kazimieras Bočiulis, P. Bočiulio tėvas. Mokytojo Vlado Sasnausko 1981 m. kalbintas malūno savininkas pasakojo, kad statybai akmenys buvo vežami iš Aukštupėnų apylinkių. Kalkės skiediniui degtos naminiu būdu. Malūnas yra 12 m aukščio, 5 aukštų Pirmajame buvo įvažiavimas į malūną, antrajame piklius, trečiajame girnos, ketvirtajame aulai grūdams, penktajame - mechanizmas, sukęs girnas. Malūnas tegalėjo dirbti vėjuotą dieną. Vėjas sukdavo sparnus, padengtus drobinėmis burėmis. Buvo malami įvairūs miltai. Kruopų čia negamino.

1913 m. po K. Bočiulio mirties malūnas buvo išnuomotas Domui Žiukui. Suaugęs K. Bočiulio sūnus P. Bočiulis malūną atsiėmė. Tačiau jo mechanizmai buvo labai nudėvėti ir malti grūdams nebetiko. Kurį laiką pirmame jo aukšte buvo įrengtas tvartas. 1944 m. P. Bočiulis malūną atidavė valstybei.
Sovietmečiu čia buvo antrinių žaliavų sandėlis. Ten laikyti seni skudurai, metalo laužas ir kt. Vėliau būdavo supirkinėjami žvėrelių kailiai, gyvulių oda, vilna.

Malūnas priklausė tuometinei rajkoopsąjungai. Jame ši organizacija buvo sumaniusi įrengti kavinę ir aludę. Malūno remontui buvo išleista apie 180 tūkst. litų. Tačiau sumanymas liko neįgyvendintas dėl lėšų stokos. Šiuo metu šis statinys priklauso verslininkui Benediktui Griciui.
„Laukiam geresnių laikų. Norėjome čia padaryti svečių namus. Ir projektą turime. Minties šią vietą sutvarkyti neatsisakome. Visgi į ją jau esame investavę. Malūnas tikrai bus skirtas turizmo, o ne asmeniniams poreikiams. Na, o šiuo metu, kiek galime, prižiūrime aplinką, užkalinėjame malūno langus, kad pašaliniai nelandžiotų į vidų. Tačiau tai nuolat esame priversti daryti, nes piktavalių aplinkos niokotojų nestinga“, - dalijosi mintimis apie malūno ateitį ir dabartį pašnekovas.

Šalia svetimkūnio

Vėjo malūnas prie senojo Kupiškio stadiono, Malūnų g., statytas 19 a. pabaigoje, priklausė Abramavičiui. 1915 m. jį nusipirko iš Amerikos sugrįžęs Juozas Vanagas. Nuo 1943 m. jame šeimininkavo jo dukra Julija Vanagaitė-Jakštonienė. 1950 m. malūnas buvo nacionalizuotas. Ten sandėliuotas cementas, vėliau kurį laiką jis buvo be priežiūros. 1979 m. prie jo pastatytas konditerijos cechas.
Tačiau pats malūnas nebuvo restauruotas. J. Vanagaitė-Jakštonienė 1981 m. kraštotyrininkui mokytojui V. Sasnauskui pasakojo, kad malūno statybai buvo naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. Sienos yra 1,6 m storio.
Šiuo metu vadinamasis Vanago malūnas stovi nenaudojamas šalia visiškai prie jo nederančio statinio. Kuriame šiuo metu yra įsikūrusi vienos pieno perdirbimo bendrovės parduotuvėlė.

 Šiame malūne Atgimimo pradžioje vyko pirmieji rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimai. Tuo metu ten buvo architekto Algio Graužinio dirbtuvės.
„Matyt, daugiau nieko malūne ir nebus. Liks toks, koks dabar yra. Apmaudu, kad paveldosaugininkai leido anuomet išgriauti jo vidų, o dabar be jų leidimo net langų negalima pakeisti. Daug biurokratinių kliūčių reikėtų įveikti ir nemažų kapitalinių įdėjimų , norint šį statinį sutvarkyti. Bet ką darysi sutvarkęs? Jei malūnas stovėtų kur nors judrioje sankryžoje, būtų kitas reikalas, o dabar nėra tiek lėšų, kad galėtum jas vien tik restauracijai skirti, nesitikėdamas grąžos. Žinoma, įrengti čia muziejų ir vystyti edukacinę veiklą, sudominti turistus būtų nebloga idėja. Tik vargu ar valstybė tam kada nors įstengs skirti investicijų. Mums svarbiausia, kad malūnas negriūtų ir jo aplinka, kiek galima išliktų tvarkinga“, - sakė dabartinis malūno paveldėtojas Gintas Jakštonis.