Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

KAI ŠULINYS - VISŲ

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−01−06 3

Kupiškio miesto Vilniaus gatvės 28, 30 ir 32 namų kai kurie gyventojai į “Minčių„ redakciją kreipėsi su nuoskauda, kad jiems pažįstamas jaunuolis neklauso perspėjimų neteršti šulinio aplinkos. Esą negana, kad savo tėvų automobilį, negailėdamas šampūno, bendro naudojimo teritorijoje prausia, bet kartais vandeniu čia nulieti savo mašinėlių atvažiuoja ir jo draugų. Šeimos automobilį prie šulinio švarinantį kaimyną M. V. ne vienas matė ir Kūčių dieną.
Korespondentė, šnekindama paminėtų namų gyventojus, iš vienų sužinojo, kad šis vaikinas, perspėtas neteršti šulinio aplinkos, nieko neatsakęs, bet, pasak jų, viena kaimynė skundėsi, jog tekę jai išklausyti įžeidžių atsikirtimų.
Gali kilti klausimas, kam apskritai reikalingas šulinys, dėl kurio vis dažniau įsiliepsnoja pykčiai?
Pašnekovai sakė, kad tas šulinys dar iš tų laikų, kai šie dviaukščiai pastatai nebuvo prijungti prie vandentiekio ir centralizuoto šildymo sistemų. Tačiau ir įvedus komunalinius patogumus, pastarųjų namų gyventojai šulinio neatsisakė ir jo neapleido. Antanas Petrulis, Alfonsas Šilinis, Benjaminas Sinica net padirbėjo prie jo - sukalė ir nudažė dangtį, sutvarkė ritinį. Dangirdas Mikšys prisiminė, kad tuokart pasirūpinę, jog ir vandens tinkamumas naudoti būtų laboratoriškai ištirtas.
Tvarkingo šulinio vandens vieni pasisemia arbatai virti, kiti - gėlėms laistyti, vasarą šulinio volas sukamas dar dažniau, nes nemažai vandens prireikia želdiniams, gėlėms laistyti. “Iš savo būstų šalto vandens augalijai tikrai nė vienas tiek neišneštume, kiek jo išliejame iš šulinio„, - tvirtino gyvenamosios aplinkos tvarkymu besirūpinantys gyventojai. Ir dar pabrėžė: jei gedimas vandens trasoje pasitaikytų, šulinį tuoj pat visi prisimintų.
Bet kuo toliau, tuo daugiau tikimybės, kad jo vanduo gali ir nebetikti maistui ruošti. Šulinys ir šalia jo plaunami automobiliai, - vis dėlto nesuderinami dalykai.
Tikrąją šulinių paskirtį gina LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2005 metais patvirtintos ir “Valstybės žiniose„ paskelbtos Higienos normos. Jų skyriuje “Šulinių ir versmių kaptažo įrenginių priežiūra„ pirmučiausia pabrėžiama, jog 20 metrų spinduliu draudžiama plauti automobilius, girdyti gyvulius, plauti ir skalauti skalbinius, vykdyti kitą veiklą, kuri gali būti vandens užteršimo priežastis.
Mūsų aptariamuoju atveju vis dėlto iškyla klausimas: kas toliau? Geriausia būtų, kad mūsų laikraščio skaitytojų įvardytas vaikinas M. V. paklausytų kaimynų prašymo daugiau automobilio prie šulinio neplauti. Tačiau jeigu jaunuolio ambicija bus didesnė už jį patį, kaimynams tektų aiškintis, ar Kupiškio savivaldybės teritorijoje veikia Viešojo elgesio taisyklės, jeigu tokios buvo kada nors juridiškai patvirtintos. Ir kokios sankcijos numatytos jų nepaisantiems.
Eidama per kiemus, stabtelėjau ir prie netoliese esančio kito šulinio - Vytautos gatvės 49-to namo kieme. Jis buvo tvirtai užkaltas. Vienos gyventojos pasiteiravau, ar šulinio atsisakyta ne dėlto, kad kažkas ėmė prie jo plauti automobilį? Ne, tokių gyventojų jų šešiabutyje nebuvę. Pradėję naudotis vandentiekio paslaugomis, šulinio atsisakę vien saugumo sumetimais, kad į žemo rentinio šulinį vaikas neįkristų.
Beje, o kas iš tikrųjų atsakingas už šulinio, esančio Vilniaus gatvės trijų mūrinukų teritorijoje, priežiūrą. Kas ir kam galėtų suteikti teisę jį užrakinti? Arba užkalti - vardan šventos ramybės?
Bet tikėkimės geriausio atvejo, kad M. V. įpras automobilį švarinti tokias paslaugas teikiančioje įmonėje.