Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vėrinys

DARBAS IÅ¡ REIKALO TAPO PAÅ¡AUKIMU

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2004−12−11 0

Danutė ir Marijonas Stankevičiai, išeidami į miestą per ilgą kiemą daugiabučio, kuriame gyvena, atsiduria ties pašto pastatais. Juose abiejų darbuotasi per 40 metų. Vien dėl to aną vakarą, kai grimzdome į nebeištirpstančias praeities pusnis, buvo įdomu su jais šnekučiuotis ir net išgirsti šių žmonių prisipažinimą, jog niekada su tokia gera nuotaika, kaip dabar, negyvenę.
Pašto durys neužsiverdavo
Vyresniosios kartos kupiškiečiai, o ypač miestelėnai, buvusį ilgametį pašto vadovą Marijoną ir telegrafistę Danutę Stankevičius labai gerai pažįsta. Ne tik todėl, kad šioje įstaigoje tais dešimtmečiais būdavo per šimtas darbuotojų. Ir kontora, ir mazgu vadinta jų įstaiga, be tarpininkavimo valstybės institucijoms, buvo ir vienintelė žmonių bendravimo ryšininkė. Laiškų, atvirlaiškių prieš tuometines valstybines šventes, Naujuosius metus būdavo iš Kupiškio pašto išsiunčiama ir čia sulaukiama maišais. Tuo metu telefoniniai pokalbiai vykdavo tik sujungus pašte budinčiajam telefonininkui, tad puikiai įsivaizduojama būdavusi šių specialistų darbo įtampa. Be perstojo tiksėdavo telegrafo aparatai. “Man labai patiko telegrafistės darbas”, - tvirtino Danutė, spausdinusi tekstus akląja sistema. Moteriai tekdavo išsiųsti ir priimti daug džiugių pranešimų, deja, užtekdavo telegramų ir apie artimųjų netektis. Vienos telegramos tekstas visam jų skyriui, pamena Stankevičienė, suteikė tikrai daug rūpesčio. Buvo pranešta, jog Maskvos-Kaliningrado traukiniu į Kupiškį parvyksta po gydymo trys neregintieji. Jų namiškiams duoti žinią, kad stotyje pasitiktų, buvo likę visai nedaug laiko. “Vis dėlto suspėjome tai padaryti”, - iki šiol prisimena savo bendradarbių pareigingumą D. Stankevičienė.